Krūtinės padidinimas atliekamas implantais arba riebalų pagalba. Iš pirmo įspūdžio krūtų didinimas riebalais atrodytų patraukliai – nusiurbiami nereikalingi savi riebalai ir persodinami krūtims padidinti nenaudojant implanto. Tačiau pasigilinus susidaro priešingas įspūdis, neigiami Europos ir JAV chirurgų atsiliepimai.
Riebalais padidinti krūtis per vieną operaciją įmanoma ne daugiau, nei per 100-200 mililitrų , tai yra per 0.5-0.9 dydžio. Gi moterys rinkdamosis implantus , beveik visada renkasi nemažiau , nei 260 ml, nes mažesni nesuteikia pakankamo laukiamo efekto. Taigi vienos riebalų persodinimo procedūros nepakanka ir tenka bent vienąsyk pakartoti (norint pakankamo dydžio, reiktų 3-5 operacijų). Todėl šis būdas labai išbrangsta ir galutinė kaina ženkliai pralenkia didinimą implantais, o rezultatas nėra garantuotas.
Didinant riebalais yra didelė rizika riebalų nekrozės (t.y. “supuvimo”), kai persodinti riebalų gabalėliai miršta ir vėliau suformuoja kietus rutuliukus – apkalkėjimus. Šie apkalkėjimo židiniai ar suirę riebalai mamografijose (krūtų rentgenologiniuose tyrimuose) imituoja krūtų vėžį, klaidina įvertinant krūtis ir renkantis gydymo taktiką. Tai gali iššaukti vėlesnę bereikalingą biopsiją (stora adata paimamas audinių gabalėlis ištyrimui). Yra žinoma, kad prigyja ne daugiau, nei 40-50 procentų suleistų riebalų. Neįmanoma prognozuoti kiek prigis riebalų ir tuo pačiu kokio dydžio bus krūtinė, o jei per daug riebalų suyra, jau vien dėl to tenka papildomai operuoti. Todėl matydamos pooperacines padidinimo riebalais nuotraukas, pacientėms verta būtų pasiteirauti ne ankstyvų vaizdų, o nuotraukų praėjus bent 4-5 metams. Nevienodai suirus riebalams krūtyse, jos gali tapti nesimetriškomis, kai tuo tarpu silikoniniai implantai visą laiką išlieka vienodų dydžių. Neįmanoma prognozuoti ir kiek tęsis riebalų efektas.
Po šios operacijos neretai atsiranda ne tik apkalkėjimai, bet ir riebalinės cistos, randėjimas. Todėl pacientės turi būti sekamos ilgą laiką atliekant mamografijas, ultragarsinį tyrimą, kompiuterinę tomografiją ar magnetinio rezonanso tyrimą.
Didinimas riebalais praktiškai nepakelia aukščiau nukarusios krūtinės ir spenelio, o implantai tai atlieka labai efektyviai. Be to po operacijos su implantu yra žymiai mažesnė pasmukimo tikimybė, nei po riebalų persodinimo.
Kaip ir po kiekvienos operacijos galimas patinimas, mėlynės, tačiau tai yra laikina.
Pusė riebalų tūrio po nusiurbimo prarandama dėl jų paruošimo metu atliekamo centrifugavimo. Iš likusių nucentrifuguotų prigija mažiau, nei pusė. Taigi norint padidinti abi krūtis per vieną dydį, reiktų nusiurbti apie 2 litrus riebalų. Jei moteris yra liekna ši operacija netiks, kadangi nebus pakankamai riebalų iš kitų kūno vietų. Po nusiurbimo, likus nedaug riebalų , toje srityje gali atsirasti kelių centimetrų skersmens odos įdubimai, nes nelieka amortizacinio riebalinio sluoksnio.
Vis dėlto, pasvėrus visus už ir prieš, tam tikru atveju didinimas riebalais yra geras pasirinkimas. Kai dėl krūties vėžio pašalinta tik dalis krūties, suleidus riebalus tik toje srityje, galimas krūties formos atkūrimas estetiškiau, nei su implantu, kuris didina visą krūtį. Tačiau žinotina, kad riebalai įsodinti po randais praktiškai neišgyvena.
Didėjant ar mažėjant svoriui, atitinkamai gali kisti ir krūties dydis po riebalų persodinimo, tačiau tai nėra aiškiai prognozuojama.